Įtampa
tarp būtybių akivaizdi, o jų artumas atrodo priverstinis. Dėl vietos
trūkumo gyvūnai priversti būriuotis žmonių erdvėje ir likti įkalinti
šiame mažame plote. Rūšys susimaišo, o grobis trinasi pečiais su savo
plėšrūnais. Viskas perpildyta, nėra laisvos vietos. Greitai mus apima
dusinantis jausmas ir pradedame gailėti šių mažų būtybių ir jų gyvybės,
kuri jiems nebepriklauso. Joks medis, jokia gėlė nesuteikia šiems
paveikslams linksmumo. Viena po kitos mažos beždžionėlės ir naujagimiai
lipa ant tankų, kurie, kaip ir lėktuvai, įgavę zebrų juosteles, kad
užsimaskuotų tarp gyvūnų. Kamufliažas sėkmingas, nes šie plieniniai
begemotai pastebimi tik atidžiai ištyrinėjus drobes, ir jie aklai šaudo
į žmonių ir gyvūnų minią. Jie nesitaiko į nieką konkrečiai; jie tiesiog
šaudo į erdvę. Ir visos rūšys, atrodo, yra įstrigusios į iš šūvių
sudarytą tinklelį. Tikriausiai tai vaizduoja aklą ir kraugerišką
žudimą, kai logika ir sveikas protas nebeegzistuoja. Kartais
naujagimiai įtraukiami į tankus. Jie ką tik gimė, bet jau yra mirę,
suryti akinančios jėgos mašinos.
Kuo
daugiau žiūrovas žvelgia į paveikslus, tuo didesnę įtampą pajaučia. Be
žodžių OtGO paveikslai prikimba prie žiūrovo minčių ir atskleidžia
širdį veriančią tiesą, kuri suskamba lyg žadintuvo verksmas vidury
tamsios nakties. Jie pažadina tą, kuris žiūri. Keletas gyvūnų,
įskaitant tigrus, įsmeigia savo akis į mūsiškes. Jie svarsto apie šios
beprotybės priežastis, ieško paaiškinimų. Tuomet lyg prašo pagalbos. Jų
laikysena tampa maldaujanti. Mes, žiūrovai, staiga tampame tais, kurie
mato, bet nieko nedaro. Esame tylūs liudininkai, jaučiantys to, kas
vyksta prieš mūsų akis, kančią. Beždžionių motinos bando išgelbėti savo
jauniklius, tačiau akivaizdu, kad nieko nebus pasigailėta. Galiausiai
turime nusigręžti, nes graudus būtybių spoksojimas tampa nepakeliamas.